Istorija

Po Vasario 16-tosios akto

Nepriklausoma Lietuvos valstybė nuo pirmųjų gyvavimo dienų rūpinosi gyventojų sveikata. 1918 metų balandžio 27 d. Lietuvos Valstybės taryba sudarė Sveikatos komisiją, kurios nariais tapo Lietuvos patriarchas daktaras Jonas Basanavičius, inžinierius profesorius Steponas Kairys ir kunigas Justinas Staugaitis. Vėliau į jos veiklą įsijungė iš Rusijos sugrįžęs daktaras Jurgis Alekna.

1918 m. lapkričio 11 d. Augustino Valdemaro sudaryta vyriausybė Sveikatos komisiją reorganizavo į Vidaus reikalų ministerijos Sveikatos departamentą. Pagrindinis departamento uždavinys buvo parengti naujus įstatymus ir teisinius sveikatos sistemos pamatus, spręsti aktualias organizacines problemas. Paskirtas Sveikatos departamento direktorius ir Vidaus reikalų viceministras daktaras Jurgis Alekna vieną iš pirmųjų pasirašė įsakymą dėl 20 apskričių gydytojų paskyrimo ir jų pareigų.

Bendromis pastangomis

Gerinant sveikatos apsaugą šalyje buvo reikšmingas Raudonojo Kryžiaus, įvairių visuomeninių organizacijų (medicinos draugijų, sąjungų, katalikų gydytojų korporacijos, katalikų blaivybės ir kt.) vaidmuo bei sutelktos pastangos.

Stiprėjo Sveikatos departamento struktūra: įsteigti sanitarijos, medicinos ir farmacijos skyriai. Be Sveikatos departamento, sveikatos reikalų tvarkymu rūpinosi dar keturios ministerijos: Susisiekimo, Krašto apsaugos, Švietimo ir Teisingumo. Šių ministerijų darbui koordinuoti ir principiniams klausimams spręsti buvo sudaryta Medicinos taryba iš šių ministerijų ir Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto atstovų. Taryba nerengė jokių įstatymų, turėjo patariamąjį balsą, kuris buvo girdimas.

Tarpukario laikotarpiu buvo steigiamos medicinos įstaigos, vykdoma mokslinė veikla, leidžiama medicinos literatūra. Medicinos mokslo teorijos ir praktikos reikalams pradėtas leisti periodinis žurnalas ,,Medicina”.

Ligonių kasos ir nemokamas gydymas

Nuo 1920 m. Lietuvoje pradėta nemokamai gydyti vargšus savivaldybių ir kitose ligoninėse, nemokamai buvo gydomi ir visi mokyklų mokiniai. Nuo 1921 m. pradėtas nemokamas skiepijimas nuo užkrečiamųjų ligų.

1926 m. Seimui priėmus Ligonių kasų įstatymą, apsidraudę asmenys galėjo naudotis visapusišku nemokamu gydymu. 1938 m. buvo patvirtinta medicinos pagalbos kaime programa.

Jau per pirmąjį Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį padidėjo medicinos įstaigų bei medikų skaičius, sumažėjo sergamumas užkrečiamosiomis ligomis, padidėjo natūralus gyventojų prieaugis. Paskutiniaisiais tarpukario metais sveikatos apsauga Lietuvoje žengė koja kojon su kitomis Europos valstybėmis.

Okupacijų nublokšti

Europietišką sveikatos apsaugos sistemos raidą Lietuvoje sustabdė ilgi okupacijų metai.

1940 m. Lietuvą okupavus Sovietų Sąjungai, buvo įkurta Sveikatos ir socialinės apsaugos ministerija. Tais pačiais metais ji perkelta į Vilnių ir vėliau reorganizuota į Sveikatos apsaugos komisariatą. 1940 m. šalyje pradėjo veikti Sovietų Sąjungos sveikatos apsaugos sistema. Privačios sveikatos priežiūros įstaigos, vaistų sandėliai buvo nacionalizuoti, uždraustas vaistų importas iš Vakarų Europos. Gydytojai neišvengė tremties.

1941 sovietinę okupaciją Lietuvoje pakeitė fašistinė. 1941 m. birželio 23 d. buvo sudaryta laikinoji Lietuvos Vyriausybė ir įkurta Sveikatos apsaugos ministerija, tačiau vokiečiams sustabdžius Lietuvos Vyriausybės veiklą, ministerija buvo pertvarkyta į Vyriausiąją sveikatos valdybą. Šalyje trūko gydytojų, pablogėjo bendras krašto sveikatingumas, neužteko vaistų ir kitų reikmenų. Kilo dėmėtosios šiltinės epidemija, plito venerinės ligos, padaugėjo sergančiųjų tuberkulioze.

1943 m. buvo įkurti Sveikatos rūmai, kurie rūpinosi medicinos darbuotojų reikalais. Tais pačiais metais visos ligoninės buvo perduotos savivaldybėms, panaikintas nemokamas gydymas, likviduotos ambulatorijos, poliklinikos ir sveikatos punktai, kurie ligoniams teikdavo nemokamą medicinos pagalbą.

Sovietų Sąjungai 1944 m. antrą kartą okupavus Lietuvą, sveikatos apsaugos sistema vėl keitėsi. Buvo įvestas centralizuotas valdymas, nemokamas gydymas, atkurta ministerija. Nepaisant pokario sunkumų, tremčių, gydytojai liko ištikimi Hipokrato priesaikai vykdė savo pareigas. Sveikatos apsaugos ministerijos vadovai ir, esant centralizuotam sistemos valdymo modeliui, dėjo pastangas, kad ligoniai gautų reikiamą pagalbą. Palaipsniui buvo statomos naujos ligoninės, rengiami medikai. Dvi aukštosios šalies mokyklos: Kauno medicinos institutas, šiuo metu – Kauno medicinos universitetas ir Vilniaus universiteto Medicinos fakultetas parengė ir išugdė daug pasaulyje žinomų mokslininkų, gerų savo srities specialistų. Susiformavo ištisos atskirų medicinos sričių mokyklos.

Atgal į Europą, pirmieji žingsniai

1990 m. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, valstybei pasukus demokratijos ir grįžimo į Europos tautų šeimą keliu, sveikatos apsaugos sistema nebegalėjo toliau funkcionuoti pagal sovietinį centralizuotą modelį. Pasirinktas sudėtingas sveikatos apsaugos reformavimo kelias, žengti svarbūs žingsniai decentralizuojant ir demokratizuojant sistemos valdymą, parengti esminiai teisiniai sveikatos apsaugos reformos aktai.

1991 m. Lietuva įstojo į Pasaulinę sveikatos organizaciją, kurios patirtis buvo labai naudinga toliau tobulinant sveikatos apsaugą. Tais pačiais metais buvo parengta ir Seime patvirtinta Nacionalinė sveikatos koncepcija.

Siekiant glaudžiau sujungti medicinos mokslą, mokymą ir klinikinę praktiką, Sveikatos apsaugos ministerija priėmė sprendimus įkurti akademines ir universitetines klinikas, pagal vakarietišką modelį sutvarkyti gydytojų rengimo ir kvalifikacijos sistemą, pradėti rengti bendrosios praktikos gydytojus, stiprinti pirminės sveikatos priežiūros grandį, decentralizuoti farmacijos sritį. 1992 m. priimtas Farmacijos įstatymas sudarė teisinį pagrindą rastis privačiai farmacinei veiklai.

Sveikatos draudimo sistemos atkūrimas

1992 m. buvo įkurta Valstybinė ligonių kasa, nors gydymo įstaigoms finansuoti dar buvo naudojamos valstybės biudžeto lėšos, tačiau pradėtas taikyti finansavimo pagal suteiktas paslaugas principas, atsisakyta sovietinio gydymo įstaigų finansavimo pagal lovų ar apsilankymų skaičių modelio. 1992 m. tapo sveikatos draudimo Lietuvoje atkūrimo ir tobulinimo pradžia. Sveikatos draudimo įstatymas priimtas 1996 m. Žengiant tolesniu pertvarkos keliu, SAM ėmėsi ligoninių tinklo optimizavimo, dalis silpnai materialiai aprūpintų ir negalinčių teikti sudėtingesnių paslaugų medicinos įstaigų buvo perorganizuotos į slaugos ligonines, kurių šalyje labai trūko. Sveikatos priežiūros įstaigos buvo reorganizuotos į viešąsias įstaigas, gydymo įstaigos suskirstytos į tris lygius. Žingsnis po žingsnio reformuojant sistemą, daugėjo privačių gydytojų kabinetų, klinikų skaičius, tobulėjo vaistų kompensavimo ir paslaugų apmokėjimo iš PSDF biudžeto tvarka.

Sveikatos apsaugos sistemos pertvarka ilgas, sudėtingas ir nuolat vykstantis procesas ne tik Lietuvoje, palyginti neseniai atstačiusioje savo valstybingumą, bet ir senos demokratijos valstybėse. Tinkamai priimti laikmečio iššūkius, kuo efektyviau panaudoti technologines naujoves ir finansinius išteklius, sveikos gyvensenos privalumus žmogaus sveikatos labui – sveikatos apsaugos organizatorių tikslas. Siekdama jo, 17-tosios LR Vyriausybės Sveikatos apsaugos ministerija parengė tolesnės sveikatos apsaugos sistemos pertvarkos metmenis ir pradėjo juos vykdyti.

Svarbiausi teisniai sveikatos sistemos reformos aktai

Sveikatos sistemos įstatymas (1994 m.), Psichikos sveikatos priežiūros įstatymas (1995 m.), Sveikatos draudimo įstatymas (1996 m.), Medicinos praktikos įstatymas (1996 m. ), Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas (1996 m.), Žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas (1996 m.), Narkologinės priežiūros įstatymas (1997 m.), Biomedicininių tyrimų etikos (2000 m.), Slaugos praktikos įstatymas (2001 m.), Visuomenės sveikatos priežiūros įstatymas (2002 m.), Odontologų rūmų įstatymas (2003 m.), Farmacijos įstatymas (2006 m.). 2010 m. buvo priimtos Sveikatos apsaugos ministerijos inicijuotos Farmacijos įstatymo pataisos, kuriomis apriboti vaistų antkainiai.