BDAR
gdpr

Šioje svetainėje yra naudojami slapukai (angl. "cookies").


Asmens higiena

Data

2013 12 19

Įvertinimas
4
Asmens higiena
Asmens higiena

Asmens higiena – atskira higienos dalis, kuri tiria kūno, drabužių, avalynės priežiūrą, buitines bei aplinkos sąlygas ir nustato normas bei taisykles, atitinkančias asmens amžiaus anatomines – fiziologines savybes, padedančias išsaugoti sveikatą ir sudaryti higieninio elgesio įpročius.

Oda saugo organizmą nuo mechaninių pažeidimų ir kitų aplinkos veiksnių poveikio, padeda reguliuoti kūno temperatūrą, išskiria vandenį ir kitus medžiagų apykaitos produktus. Ant odos paviršiaus iš riebalų ir prakaito liaukų sekreto susidaro apsauginė plėvelė,  kurios pH 4,2–5,6. Nedirbdamas žmogus per parą vėsioje aplinkoje išprakaituoja iki 500 ml prakaito. Nervinės įtampos sąlygomis pirmiausia ima prakaituoti delnai ir padai. Šviežias prakaitas yra bekvapis, tačiau jam susimaišius su senesnio prakaito likučiais ir riebalų liaukų sekretu ant išorinio odos sluoksnio, susidaro labai gera terpė bakterijoms daugintis, o joms dauginantis atsiranda specifinis kvapas, kartais labai stiprus ir aitrus. Gausesnį sveiko žmogaus prakaitavimą skatina ne tik fizinis darbas, sportas, aukšta aplinkos temperatūra, bet ir karšti valgiai, gėrimai, stiprūs išgyvenimai. Todėl būtina kasdien maudytis po dušu ryte ir vakare su muilu bei keisti apatinius rūbus ir kojines.

Muilas – skysta arba kieta asmens higienos ir skalbimo priemonė. Jis gaminamas iš gyvūninių ar augalinių  riebalų ir cheminių komponentų: šarmų, kvapiųjų medžiagų ir įvairių priedų. Geriausiai odai tinka neutralios reakcijos (pH – 5,5) muilas, nes tuomet odai nereikia kompensuoti prarasto riebalų kiekio. Jei oda yra riebi, tinka įvairūs muilai, nes reikia pašalinti didesnius odos riebalų kiekius. Nėra didelio skirtumo skystas ar kietas muilas naudojamas, tačiau kietą muilą būtina laikyti sausai ir visada švarų, nes kitaip jis praras savo higieninę funkciją. Kempinę geriausia rinktis natūralių pluoštų, nes ji nesuteikia galimybės atsirasti mikrotraumoms, alerginėms reakcijoms. Po kiekvieno naudojimo kempinę būtina gerai išdžiovinti, kitaip drėgmėje ir šilumoje prisidaugins mikroorganizmų, kurie sukelia pūlinius odos susirgimus.

                      Lytinių organų sritis turi kai kurių ypatumų: šioje vietoje atsiveria šalinimo organai, oda čia plonesnė ir jautresnė, gausiau prakaituojanti ir labiau plaukuota. Raukšlėse užsilaiko odos pleiskanos, šlapimo ir prakaito lašeliai bei riebalų dalelės, kurios sudaro palankią terpę bakterijoms daugintis ir skleisti blogą kvapą. Intymias vietas reikia apsiplauti ne rečiau kaip du kartus per dieną su muilu skirtu intymiai higienai. Jis veikia dar švelniau ir mažiau dirginančiai, nes šiuo atveju muilas kontaktuoja ne su oda, o su gleivinėmis. Intymiąją vietą geriausia plauti ranka, tačiau svarbiausia – nenaudoti kempinės, nes bakterijos nuo rankų nuteka ir įsigeria į ją.

Dezodorantas – tai priemonė, padedanti išvengti nemalonaus kvapo (pakeičia odos pH, dėl ko žūsta mikrobai), tačiau prakaitavimo dezodorantas nesumažina. Taip veikia mineralų pagrindu pagaminti dezodorantai. Dezodorantai dažniausiai gaminami aliuminio ar cinko druskų pagrindu. Jų sudėtyje neretai yra antibakteriniu poveikiu pasižyminčių medžiagų.

Antiperspirantai, skirtingai nuo dezodorantų, mažina prakaito išsiskyrimą dėl didesnės aliuminio druskų koncentracijos. Norint sumažinti prakaitavimą pažastų srityje, reikia, kad aliuminio koncentracija būtų daugiau nei 10 proc., o kojų prakaitavimui mažinti – 30 proc. Antiperspirantų efektyvumas siekia daugiau nei 90 proc. Jiems veikiant, susidaro gelio pavidalo medžiaga, kuri visiškai arba dalinai užkemša prakaito liaukos latakėlį, dėl padidėjusio spaudimo latakėlyje sumažėja prakaito gamyba ir išskyrimas. Jį galima naudoti pažastų, delnų ir kojų gausiam prakaitavimui mažinti. Sudėtyje nėra kvapiųjų medžiagų, parabenų.

Plaukai atlieka tam tikrą apsauginę funkciją – sulaiko tiesioginius saulės spindulius, saugo galvą nuo karščio, šalčio ir kt. Plaukams ypač svarbūs baltymai, vitaminai A, E, P ir mikroelementai – kalcis, magnis. Organizmas jų turėtų gauti su maistu. Tam, kad plaukai būtų švarūs, trenkant galvą nebūtina naudoti daug šampūno ar plauti juos kelis kartus, nes taip galima pažeisti plaukų struktūrą, atimant iš jų natūralias riebiąsias medžiagas, kurios plaukams suteikia elastingumo ir blizgesio. Plaukus derėtų trinkti 1–4 kartus per savaitę, atsižvelgiant į natūralias galvos odos ypatybes – polinkį riebaluotis – bei į aplinkos veiksnius. Jeigu plaukai riebūs – trinkti juos reikia kasdien ar 4 kartus, jeigu sausi – 1–2 kartus per savaitę. Patartina pasirinkti efektyviai plaunančius natūralius ir ekologiškus šampūnus be parabenų ir naftos produktų, plaukus tausojančius, stiprinančius ir gražinančius kondicionierius. Kasdienio naudojimo šampūną rinktis reikėtų todėl, kad jame yra mažiau paviršinio aktyvumo medžiagų, jie švelnesni ir ne tokie dirginantys. Šampūnas pilamas į delną, ištrinamas, kad suputotų, o putos masažuojamais judesiais įtrinamos į drėgnus plaukus, paskui jie skalaujami švariu šiltu vandeniu. Jei plaukai gerai neišsiplovė, reikia dar kartą ištrinkti galvą su tokiu pačiu mažu kiekiu šampūno. Labai svarbu gerai išskalauti šampūno likučius.  Naudojant plaukų džiovintuvus,  reikia stengtis plaukų neperdžiovinti, nes jie taps šiurkštūs, lūžinės, šakosis plaukų galai. Plaukus patartina visada palikti šiek tiek drėgnus.  Šlapius plaukus  geriausia šukuoti  retomis šukomis. Jei plaukai yra šiurkštūs, nepaslankūs, juos sunku iššukuoti, patartina naudoti plaukų balzamus ir kaukes.

Rankų plovimas – teršalų ir laikinųjų odos mikroorganizmų pašalinimas, plaunant rankas su vandeniu ir muilu be dezinfekcijos medžiagų. Rankas reikia plauti kai jos akivaizdžiai purvinos ar abejojama jų švara,  prieš valgį, pasinaudojus tualetu, paglosčius  gyvūnėlius, grįžus iš lauko, nusikosėjus  ar nusičiaudėjus. Nusiplovus rankas būtina jas nusausinti.  Geriausia tai daryti tamponuojant vienkartiniu rankšluosčiu, nes džiovinimas oro srove nesumažina bakterijų skaičiaus ant odos, be to, srovė mikroorganizmus nupučia, todėl  jie gali patekti ant kitų žmonių ar daiktų.  Sausinant rankas vienkartiniais rankšluosčiais, daug kartų sumažėja bakterijų skaičius ant odos, tai pat nesudaromos sąlygos plisti mikroorganizmams. Nusausinus rankas patartina  patepti rankų maitinamuoju kremu, įtrinant jį nuo pirštų pagalvėlių link riešo, pamasažuojant kiekvieną pirštą, po to delną ir išorinę plaštakos pusę.

Kojų priežiūra. Svarbu ne tik nusiplauti kojas ir nusikarpyti nagus. Pėdų oda nuolat atsinaujina, taigi po plovimo būtina nuolat pašalinti seną ir negyvą pėdų odos sluoksnį, – tokiu būdu sumažinamas nuospaudų ir pūslių pavojus. Susikaupusi tarpupirščiuose negyvų odos ląstelių masė – puiki terpė daugintis mikroorganizmams, nes čia šilta ir drėgna. Tai sukelia nemalonų kvapą, niežulį. Pėdas plauti rekomenduojama drungnu vandeniu, su muilu ar dušo žele, ne trumpiau nei   2–3 minutes. Kempine, kojų dilde ar pemzos gabalėliu reikia pašalinti negyvas ląsteles. Susidarius suragėjusiam sluoksniui, lengviau atsiranda nuospaudų, įtrūkių, kuriuose kaupiasi mikroorganizmai, galintys sukelti odos uždegimą. Sausesnė ir šiurkštesnė kulnų oda gali būti trinama pemza. Nuplautas kojas reikėtų perlieti vėsesniu vandeniu ir kruopščiai nušluostyti. Sausas pėdas  galima tepti kojų odos maitinamuoju kremu, įtrinant jį nuo pirštų kulkšnies link. Prakaitavimui mažinti galima naudoti įvairius dezodorantus, antiperspirantus ir kremus, bet būtina laikytis tam tikrų saugumo taisyklių: negalima kartu naudoti kremų ir dezodorantų, nes gali atsirasti nepageidaujamų cheminių reakcijų, pažeidžiančių paviršinį odos sluoksnį. Dauguma kosmetikos gaminių, skirtų kojų priežiūrai, pasižymi antimikrobiniu, antigrybeliniu poveikiu. Kosmetinių priemonių yra daug ir įvairių – pradedant specialiomis antibakterinėmis žele, skystu muilu, losjonais ir baigiant kremais, kurie padeda sumažinti nuovargį ir įtampos jausmą kojose. Sveiki nagai yra lankstūs ir blizgantys. Nagus būtina kirpti taisyklingai, t.y. nenutrumpinti per daug, neiškarpyti kampų, nes į atsiradusią laisvą vietą nagas linkęs įaugti.

Veido ir kūno prausimas – tai ne tik ant odos nusėdusių aplinkos nešvarumų, bet ir paties organizmo išskiriamo prakaito bei riebalų liaukų produktų, negyvų epidermio ląstelių pašalinimas. Be to, vandens procedūros teigiamai veikia nervų sistemą, odos kraujotaką, skatina medžiagų apykaitą. Vandens tinkamumo požiūriu svarbus rodiklis yra vandens kietumas, kuris priklauso nuo jame ištirpusių kalcio ir magnio druskų. Šie junginiai sausina odą, oda pradeda pleiskanoti, gali susidaryti net smulkių įtrūkių, kurie gali sukelti ir odos infekciją.

 

Informaciją pagal Sveikatos mokymo ir ligų prevencijos centro medžiagą parengė

                  Šiaulių miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro

 visuomenės sveikatos stiprinimo skyrius