Savigyda: netinkama diagnozė – netinkamai parinkti vaistai

Data

2018 04 10

Įvertinimas
0
15IG20150205Vaizdas2089.jpg

Šiais laikais vaistais galima išgydyti bei kontroliuoti daugybę ligų. Tačiau kaip kadaise teigė garsus romėnų filosofas Seneka, „kai kurie vaistai gali būti pavojingesni už pačias ligas“. Šis posakis ypač aktualus, kai vaistai vartojami neatsakingai, netinkamai, nepasitarus su sveikatos priežiūros specialistu – gydytoju arba vaistininku. Kokie savigydos pavojai?

Savigydos  priežasčių – ne viena

Pasak Jaunųjų gydytojų asociacijos narės, šeimos medicinos rezidentės Kristinos Grigaliūnaitės,  žmonės dabar išties gana dažnai nevengia spręsti patys, kuo būtent jie serga ir kaip reikėtų gydytis. „Priežastys, kodėl taip yra, yra kompleksinės. Viena svarbiausių – ilgos eilės pas gydytojus Juk negaluojant ir laukiant vizito pas gydytoją, kuris dažniausiai įvyksta ne čia ir dabar, o po kelių dienų, savaitės ar dar ilgesnio laiko tarpo, reikia kažkaip sau padėti. Natūralu, kad žmonės ieško alternatyvų ir gydosi taip, kaip supranta, tuo, kas jiems prieinama. Savo vaidmenį šioje situacijoje turi ir gana menkas žmonių farmakologinis raštingumas – dauguma nežino, kad vaistų vartojimas turi savas taisykles, neįsigilina į jas“, – teigė K. Grigaliūnaitė.

Savigydos tikslu vartojami vaistai gali maskuoti sunkesnę ligą

Kaip tvirtina Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos (VVKT) Bendradarbiavimo su Europos vaistų agentūra ir tarptautinių ryšių skyriaus vyriausioji specialistė Kristina Brundzienė, savigyda pati savaime nėra blogai. Jei ji tinkama, tuomet ji naudinga tiek pačiam pacientui, tiek visuomenei, nes galima greitai palengvinti nesunkių ligų simptomus ar netgi pasveikti. „Jei be reikalo nesikreipiama į gydytoją ir esant nesunkiai būklei pasikonsultuojama su vaistininku, tinkamai išnaudojama vaistininkų profesinė kvalifikacija, taip pat mažėja gydytojų darbo krūvis ir dėl to trumpėja eilės sunkiau sergantiems pacientams. Tačiau savarankiškas ligų diagnozavimas ir gydymasis gali būti rizikingas dėl kelių priežasčių. Pirmiausia, pacientas gali netinkamai nustatyti sau ligą, netinkamai pasirinkti vaistus, jų dozę ar gydymo kurso trukmę. Antras svarbus niuansas tas, kad savigydos tikslu vartojami vaistai gali maskuoti sunkesnę ligą, dėl to pacientas gali per vėlai kreiptis į gydytoją“, –tvirtina K. Brundzienė. Anot VVKT specialistės, būtent dėl to nereceptiniai vaistai yra pardavinėjami mažomis pakuotėmis ir šių vaistų informaciniame lapelyje nurodoma neviršyti rekomenduojamos gydymo trukmės. „Retai, tačiau pasitaiko, jog nereceptiniai vaistai sukelia sunkių nepageidaujamų reakcijų, todėl svarbu atidžiai perskaityti pakuotės lapelyje esančius įspėjimus ar kontraindikacijas, kokiais atvejais vaisto negalima vartoti arba kada tai reikia daryti atsargiai. Siekiant išvengti sunkių vaistų sąveikų, prieš pradedant vartoti kiekvieną naują vaistą, visada reikia pasitikrinti, ar jis nesąveikauja su kitais paciento vartojamais vaistais. Netgi vartojant tuos pačius vaistus ilgą laiką, svarbu kartas nuo karto persiskaityti informacinį lapelį, nes jame esanti informacija periodiškai atnaujinama. Pavyzdžiui, gali būti įtraukta naujų faktų apie indikacijas, maksimalias vaisto dozes, vaisto vartojimo dažnį, taip pat gali atsirasti naujų įspėjimų dėl vaisto vartojimo“, – atkreipia dėmesį K. Brundzienė.

Prieš perkant net ir „paprastą“, nuolat vartojamą nereceptinį vaistą, verta pasitarti su specialistu

K. Brundzienės teigimu, viena vertus, didelė nereceptinių vaistų pasiūla naudinga ir patogi pacientams, nes savarankiškai galima palengvinti įvairių ūmių ir lėtinių būklių, tokių kaip alergija, peršalimas, galvos ar menstruaciniai skausmai, virškinamojo trakto sutrikimai, odos susirgimai ir pan., simptomus, kita vertus, savarankiškai pasirinkti tinkamą vaistą iš didelės pasiūlos yra sudėtinga. „Tai pačiai būklei gydyti galima rinktis iš kelių skirtingų veikliųjų medžiagų, kurios skiriasi tiek savo veikimo principu, tiek kitais ypatumais – doze, vaisto vartojimo dažniu ir laiku, derinimu su maistu, gydymo trukme. Dėl to prieš perkant net ir „paprastą“, nuolat vartojamą nereceptinį vaistą, verta iš pradžių pasikonsultuoti su vaistininku – priklausomai nuo ligos simptomų bei gretutinių ligų ar kitų vartojamų vaistų, pastarasis gali padėti parinkti tinkamesnį preparatą arba patikslinti šio dozę. Pavyzdžiui, dauguma pacientų žino tokį vaistą kaip aspirinas, tačiau tikrai ne visi yra skaitę ar girdėję,  kad vienokia šio preparato dozė  yra skirta gydyti skausmą, kitokia – slopinti kraujo krešėjimą“, – pažymi pašnekovė.

Anot K. Brundzienės, dar viena problema iškyla, kai tą pačią veikliąją medžiagą gamina skirtingos farmacinės kompanijos, dėl to ji turi skirtingus firminius pavadinimus. Iškyla grėsmė nusipirkti to paties vaisto tik skirtingais pavadinimais. „Pavyzdžiui, į daugumą cheminių vaistų nuo peršalimo įeina paracetamolis. Ypač reikia atkreipti dėmesį perkant sudėtinius vaistinius preparatus, turinčius ne vieną, o kelias veikliąsias medžiagas. Sudėtiniai vaistiniai preparatai patogu, nes nereikia vartoti kelių skirtingų vaistų. Tačiau kartais žmonės perka vaistą, turinčią kelias veikliąsias medžiagas, nors iš tikrųjų jam reikalinga tik viena iš jų. Bereikalingas vaisto vartojimas paciento būklės nepagerina, tik didina nepageidaujamų poveikių riziką. Todėl prieš perkant sudėtinį vaistinį preparatą rekomenduotina vaistininkui išvardinti tikslius negalavimų simptomus“, – aiškina VVKT atstovė.

Savigydos atveju svarbus ir dar vienas aspektas – kaip teisingai suderinti kelis skirtingus vaistus tai pačiai ligai gydyti. „Pavyzdžiui, malšindami skausmą ir uždegimą, pacientai kartais vartoja kelis vaistus su skirtingomis veikliosiomis medžiagomis, bet veikiančius panašiai. Pacientai tikisi, kad keli vaistai kartu bus veiksmingesni, deja, kai kuriais atvejais labiau padidėja ne preparatų veiksmingumas, o šalutinių poveikių rizika“, – pastebi specialistė.

K. Brundzienė priduria, jog pacientai kartais neatkreipia dėmesio ir į nereceptinio vaisto dozes bei dozavimą. Tai aktualu ne tik cheminiams, bet ir augaliniams vaistams. „Pavyzdžiui, silimarinąs gaminamas tiek kaip vaistas, tiek kaip maisto papildas ir kai kurių skirtingų gamintojų produktuose silimarino dozė gali skirtis keliais kartais. Kiekvienu atveju svarbu parinkti tinkamą dozę, kuri būtų ne per didelė ir dėl to nepasireikštų nepageidaujamas poveikis. Dozė taip pat turi būti ir ne per maža, kad preparatas būtų veiksmingas. Parinkti tinkamą konkretaus nereceptinio vaisto dozę galėtų pagelbėti vaistininkas“, – pataria K. Brundzienė.

 

VVKT informacija